evaldukas

Taip vadinamai „desovietizacijos komisijai“ nagrinėjančiai viešu objektų atitikimą drausti totalitarinių režimų propagandą 2024 gruodžio 11 dieną išnagrinėjus du objektus kuriuose įamžintas Jono Noreikos atminimas abu pripažinti, kaip pažeidžiantys įstatymą.
Atminimo lentą Šiauliuose ant pastato Vilniaus gatvėje 263 rekomenduota nuimti. O J. Noreikos gatvės pavadinimą Pakruojo savivaldybėje Šukionių kaime palikti pastatant informacinį stendą.
Dėl lentos Šiaulių mieste kilo tam tikras sujudimas politikų gretose. Keli Seimo nariai konservatoriai – prašė LGGRTC vadovo tos lentos nenuimti, nes J. Noreika yra reabilituotas ir pan. Seimo narys V. Sinica irgi pasisakė tuo klausimu. Įdomu kad jo spaudos konferencijoje dalyvavo LGGRTC darbuotojas A. Rukšėnas ir irgi ragino nesutikti su komisijos išvada. Beje Jo teiginys, kad „negalima sutikti su Desovietizacijos komisijos teiginiu, esą Šiaulių apskrities administracija, kuriai vadovavo J. Noreika, buvo okupacinė struktūra. „Tai buvo nepriklausomos Lietuvos struktūra, atkurta Laikinosios vyriausybės, tik vėliau bandoma pajungti nacių,“ yra ties genocido nusikaltimų riba. Šiaulių apskrities viršininko įstaiga dalyvavo tuose nusikaltimuose. Manau kad desovietizacijos komisija ateityje turėtų susilaikyti ir nekviesti tokio angažuoto istoriko ekspertinėms išvadoms.

Chaimas Bargmanas žinomas visuomenininkas, gidas daugiau vertinamas dėl žinių apie žydų istoriją ir folklorą. Bet jis gali nemažai papasakoti ir apie Lietuvos partizanus ir antisovietinį pogrindį. Apie lietuvių ir žydų ryšius ir įvairias detales apie jų sugyvenimą.
Todėl kilo noras pamėginti įrašyti kažkiek Chaimo pasakojimų.

Šio pasakojimo herojus Stasys Pancerna, kurį Chaimas susitiko po pranešimo apie pabėgimą iš devinto forto. S. Pancerną domino devinto forto istorija. 1964 metais iš lagerio jis rašė dukrai apie devinto forto muziejų. Laišką galima rasti muziejaus archyve KDFM S 5951

Stasys Pancerna – politinis kalinys atsėdėjęs sovietiniuose lageriuose 25 metus. Buvo miesto partizanas, vykdė Rimvydo -Jurgio Krikščiūno (1919 09 19–1949 12 15) Dainavos apygardos Mindaugo kuopos vado įsakymus.

Stasys Pancerna gimė 1926 m. lapkričio 8 dieną Lazduonių kaime, Seredžiaus valsčiuje, Jurbarko apskrityje. 1945–1947 m. buvo aktyvus partizaninio judėjimo dalyvis. 1947 m. saugumo areštuotas ir nuteistas pagal 58 straipsnį 25 metams. Bausmę atliko Intos, Vorkutos, Taišeto ir Mordovijos lageriuose. Į Lietuvą sugrįžo 1966 m. 1997 m. vasario 16 d. Lietuvos Respublikos Prezidento apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininkų kryžiumi.

Chaimas pasakoja apie tai kokiomis aplinkybėmis jie susipažino. Apie tai kaip jaunuolis kilęs iš kairių pažiūrų šeimos tapo partizanu. Apie Pancernos požiūrį į partizanavimą, konspiracijos taisykles, kaip Pancerna buvo suimtas ir kaip grįžo į Kauną.

Socialiniuose burbuluose pasirodė informacija kad maistą į namus pristatanti kompanija „Barbora“ atsakydama į Kurjerių asociacijos aktyvistų pastangas Barboroje organizuoti dirbančiuosius sukūrė geltoną profsąjungą. Tai naujai sąjungai vadovauja žmogus padedantis kompanijai atrinkti personalą ir sąjunga savo veiklai iš kompanijos gauna finansinę paramą.

Gegužės 1 profesinės sąjungos teisinoinkai mano, kad tai kišimasis į profsąjungų veiklą – galiojančių įstatymų pažeidimas. Kaip situaciją suvokia „Barbora“ nesu matęs.

Situacija profsąjungų judėjimo istorijoje nėra nauja. Skirtingai nei G1PS teisininkai aš manau, kad tai klasikinis konfliktas dėl profsąjungos pripažinimo.

Kai profsąjunga tik kuriasi ar yra nusilpusi dėl įvairių peripetijų kapitalas dažnai atsisako pripažinti profsąjungos teises/ Tos teisės gali būti įvairios derėtis, turėti savo atstovybę ar nepripažįsta kurio nors konkretaus atstovo įgaliojimų, kartais atleidžia sąjungos aktyvistus. Būna ir kaip šiuo atveju kad kapitalistai pasirenka derybos sukalbamesnę sąjungą – kaip matėme per paskutinį pedagogų streiką, arba netgi padeda sukurti sau palankią profsąjungą, kartais tai daroma suskaldant esančią – Švietimo šakos profsąjungų įvairovę Lietuvoje paremta tokiu skaldymu.

Šioje Jono Noreikos "dienoraštyje" sudarytame iš jo rašytų ar tvasrkytų dokumentų apimamas laikotarpis pi Žagarės geto išžudimo iki žudynių Ilgosios Lovos miške, po kurių Šiaulių apskrityje neliko legaliai gyvenančių žydų. Šis dienoraštis atspindi J. Noreikos indėlį į Lietuvos žmonių, žydų ir nežydų persiekiojimą tuo kruvinu laikotarpiu, kai J. Noreikai pava;džioje teritorijoje buvo išžudyti žydai. Iš dokumentų matosi, kad J. Noreika buvo linkęs represijas plėsti.  Nelikus žydų J. Noreika toliau dirbo nacių režimo represiniam aparatui. Dokumentų tai rodančių yra, bet tam reikėtų jau didesnės apimties darbo.

Tęsiu savotišką J. Noreikos dienoraštį susidedanti iš jo pasirašytų ar skaitytų dokumentų bei įvykių apie kuriuos jis dėl savo pareigų neabejotinai turėjo žinoti. Pradžia Ši dalis apima laikotarpį kai Šiaulių apskrityje gyvenę žydai galiausiai buvo sutelkti ir išžudyti Žagarėje. 

Jonas Noreika savo veikla žmogiškumui nusižengė ne vien dirbdamas Šiaulių apskrities viršininku. Bet tas etapas ypač gerai dokumentuotas. Šioje publikacijoje  pamėginsiu pateikti dokumentus atspindinčius jo darbą diena po dienos. Čia pirmosios 20 dienų

1941 m. rugpjūčio 5 diena vadovaudamiesi vidaus reikalų ministro raštais Nr. 175 ir Nr.178 Ignas Urbaitis perduoda o Jonas Noreika perima apskrities viršininko pareigas. Archyvinis dokumentas nuorašas patvirtintas apskrities viršininko įstaigos sekretoriaus Tamašausko LCVA f. R1099, a.1,b.1,l.106.

Kažkada vienas mano pažįstamas negražiai pajuokavo apie gyvenimą be tualetinio popieriaus ir aš supykau. Žmogus išaugo skurdžioje šalyje, Kalifornijoje (JAV) kur nėra vandens, o laikraščiai didelį pinigą kainavo… Vien žo anam sovietinio skurdo suprasti, ar prisiminti tiesiog neduota. Ai dabar dauguma tokių, užaugusių po 1991 metų ir anie nežino, kad šikpopieris ne didžiausia problema persekiojusi tarybinį žmogų. Nu tą iš E. Mieželaičio eilėraščio, kurio dvi kojos remiasi į žemės rutulį o dvi rankos paremia saulės kamuolį. Mieželaičio žmogus netgi ne vatnikas, jis komunistas… o tokio šiandieninis patriotas negali nei suprasti, nei išgirsti. Praėjo šešiasdešimt metų ir šiandiena ne tik pamiršo praeitį. Ji atsitvėrė nuo praeities nepramušama vatos siena.

Kartais atrodo kad tuos šios dienos patriotus vata prikimštomis galvomis atsipeikėti gali priversti tik vėl staiga užklupęs šikpopieriaus stygius. Nors gal ir neatsipeikės, žus šimtais už režimą vedantį j karą, Gyvens be elektros ir šikpopierio ir rėks, nebūtinai lietuviškai, ką nors panašaus į Slava KPSS ar Ukraine. Ir niekada nesupras kad Miežielaičio „Žmogus“ tai kur kas progresyviau nei vertinti pasauylį pagal šikpopierio prizmę. Šikpopieriaus žmonės suaktyvėja tik per eilinį rinkiminį vajų kai agituoja ateiti ir prabalsuoti už jų kandidatą į savivaldą, Seimą, Europarlamentą ar prezidentūrą. Tik tai blaivumo jų protams nesuteikia, tai tarsi dar viena kvaišalų dozė.

Mieželaitis

Perskaičiau Vytenio Rudoko rašinį apie lentą J. Noreikai ant buvusios apskrities viršininko įstaigos. Architektas turėtų būti gerai išsilavinęs ir suprantantis akcentų reikšmę žmogus. Perslkkaitęs jo rašinį nusivyliau. Jis arba nesimokė istorijos arba bando neigti Holokaustą.

Kalbant apie tą lentą – nesusipratimu ir diversiją prieš atmintį reikia vadinti jos pakabinimą toje vietoje. Nes tuo metu kai ten dirbo J. Noreika ten buvo Šiaulių apygardos komisaro įstaiga (Vadovas, nuteistas karo nusikaltėlis, Gebickomisaras H. Gewecke) ir šalia jos glaudėsi Gewecke pavaldi Šiaulių apskrities įstaiga, kuriai vadovavo Jonas Noreika. Nėra jokio pagrindo su tuo laikotarpiu sieti Generolo Vėtros. J. Noreika tokį slapyvardį susigalvojo tik po 3 metų 1946 metais, o 1941-1943 metais tame pastate lentos herojus dirbo nacių represiniam aparatui ir paliko virš šimto dokumentų siejančių jį ir jo vadovautą įstaigą su Lietuvos gyventojų pirmiausia žydų persekiojimu.

Ukmergė... Turbūt vienintelė vieta Lietuvoje, kur niekšai ir sadistai žudyti žydus 1941.07.11 bandė pagal Lietuvos "statutus", korė, paskui pastebėjo, kad ilgai užtrunka. Pabandė pagreitinti, susidūrė su neiošsprendžiama problema - per greitai išinti iš kilpos žmonės buvo dar gyvi... Tai ėmė šaudyti kaip ir jų kolegos baltaraiščiai kitose Lietuvos vietose, Pivonijos šile nuo liepos 12 iki rugsėjo 5 dienos buvo sušaudyti apie septyni tūkstančiai žydų... Nužudė, bet nenusiramino. Lyg šiol vandalai karts nuo karto bando niekinti tą žudynių vietą ir aukų kapus. Piešia visokius ženklus, važinėja per kapus... Policija niekdarių "nepagauna".

O čia žinutė iš Panevėžio apygardos balso. 1942.04.12

Išžudžius miesto gyventojus liko daug tuščių namų. Miesto ir aplinkinių kaimų "dori katalikai" ardė tuos namus ir vežėsi statybines medžiagas. tai buvo vadinama miesto tvarkymu... Dar vėliau, kai praėjo karai ir okupacijos , tų dorų katalikų palikuonis miesto centre taip ir likusioje plynėje pasistatė paminklą vienam iš žudikų J. Krištaponiui ( na taip jis žudė ne Ukmergėje, o Baltarusijoje, bet visvien žudikas).

Tokia trumpa Holokausto Ukmergėje istorija nuo žudynių siaubo iki šių dienų grimasų... Tekstas buvo surašytas facebook  formatui. Ale paskelbt neleido — sako neatitinka bendruomenės standartų. Tai pakartojau čia

Nacių leisti lietuviški laikraščiai įdomus istorinis šaltinis, juose aktyviai reiškėsi pronaciškai nusiteikę lietuviai tiek tie kurie iki karo pabaigos išlaikė ištikimybę Hitleriui tiek tie kurie vėliau nuo jo nutolo. Yra ir tokių, kuriuos lietuviška istorinė tradicija vadina antinaciniais rezistentais.

Šį kartą pavartykime „Naująsias Biržų žinias“. Pirmas jo numeris išėjo 1941 metų liepos 19 dieną. Laikraštis daug rašė Holokaustą. Pirmame numeryje galima rasti Eltos išplatintą žinutę apie septintame forte Lietuvos Laikinosios vyriausybės įkurtą koncentracijos stovyklą.