evaldukas

Grigorijus Geršunis. Nepapirksite žadėdami gyvybę

Šiek tiek ankščiau anarchija.lt publikuotoje G. Geršuni prisiminimų ištraukoje matome iš

kilaus žydo revoliucionieriaus portretą. Tą tipą kurį dabartinė Lietuvos viešuoji nuomonė taip dažnai užsipuola kaltindama išprovokavus Holokaustą.  Antisemitai žydams revoliucionieriams kabino ir kabins dar daug etikečių, kad viosa tai melas galima įrodyti tik pateikiant realiai gyvenusų žmonių portretus, Kie kur kas įtaigesni nei antisemitų prasimanymai. Tokie motyvai skatina mane publikuoti dar kartą šią ištrauką, Neprarandant vilties, kad Lietuvoje atsiras jėgų norinčių išleisti Lietuviškai šio iškilaus litvako prisiminimus. Mielai juos visus išversčiau. Grigorijus Geršuni yra palikęs ir nuostabios grožinės literatūros. Rekomenduoju jo fantaziją "Sugriauta užtvanka"

Grigorijus Geršunis (Heršas  Isakovas-Ickovas) gimė 1870-aisiais, gimimo vieta tiksliai nežinoma.  Vieni sako, kad Kaune, kiti – kad Minske, dar kiti – Šiauliuose. Buvo  gabus bakteriologas, bet įsitraukė į narodnikų veiklą, o 1902 m. tapo  vienu iš eserų (socialistų revoliucionierių) partijos vadų bei Kovinės  eserų organizacijos įkūrėjų.

Kovinė eserų organizacija buvo pirmoji  didelė Rusijoje organizuoto terorizmo grupė, nes iki tol teroro aktus  rengė ir vykdė pavieniai teroristai ar mažos jų grupelės. G. Geršunis  numatė organizacijos tikslus – ne tik gintis nuo savivalės ir smurto (ką  jau darė ir narodnikai teroristai), bet ir pulti sėjant paniką tarp  patvaldystės režimo tarnų. 1904 m. G. Geršunis buvo sučiuptas caro  ochrankos ir nuteistas mirti, vėliau mirties nuosprendis buvo pakeistas  katorga iki gyvos galvos.

Ši jo atsiminimų dalis pasakoja apie  tai, kaip valdžia, naudodamasi kalinio izoliacija, bandė jį gundyti  siūlydama išsaugoti jo gyvybę. Dėl susiklosčiusių politinių aplinkybių  (prasidėjo 1905 m. revoliucija) caro valdžia nesiryžo žudyti šio šaunaus  revoliucionieriaus, mūsų žemiečio litvako.

Iš nesenos praeities. Petropavlovsko tvirtovė

Daugiau nei mėnesį niekas manęs  netrukdė. Paskutinėmis rugpjūčio dienomis, šeštą vakare, kai nešama  vakarienė, atsivėrė durys į kamerą. Areštantai turi didelius puodukus  virintam vandeniui. Žandarams nešant lėkštes su vakariene, paprastai  juos pasitinki su puoduku. Girdėdamas, kaip atsiveria durys, visiškai  įsitikinęs, kad tai unteris su lėkšte, nesižvalgydamas pasukau su  dideliu puoduku rankose. Nespėjau nė apsižvalgyti – prie manęs su lazda  rankose vikriai lyg katė prišoko… Plevė*! Ir neramiai įsistebeilijo...

Prišoko taip arti, lyg apkabinti norėtų.  Akivaizdu, kad mano nekaltus, kupinus pačių geriausių ketinimų  žingsnius, kuriuos žengiau jam priešais su moliniu puoduku, visos  Rusijos patvaldys suvokė kaip akivaizdų grasinimą. Kelias sekundes mes  stovėjome vienas prieš kitą. Jo įsakymu durys buvo uždarytos, ir mes  likome visiškai vieni.

– Ar turite ką man pasakyti? – išbėrė jis gana padrikai.

Kadangi jo pasirodymo visiškai  nelaukiau, o jis pasirodė toks veržlus, aš ne iš karto susivokiau, ką  jam atsakyti, ir atsipirkau šūktelėjimu „Jums?!“ Šis žodis man turbūt  išsiveržė per daug išraiškingai.

Jis išlėkė taip pat greitai, kaip buvo  įlėkęs. Daugiau „nesusitikinėjome“, ir visi pasakojimai apie jo  apsilankymus yra ne kas kita, tik legendos. Ko jam reikėjo, taip ir  nesužinojau, bet girdėjau, kad apsilankymu jis liko labai nepatenkintas.

Mano didelei nuostabai, kelis mėnesius  manęs daugiau netrikdė, o tai, beje, mane labai neramino. Ko vilkina?  Atrodytų, jiems patogiausia susidoroti vasarą, per mirusį Peterburgo  sezoną. Akivaizdu, prasidėjo kažkokie sunkumai, bet kokie? Po Kačiuros**  nusižeminimo kas kartą, kai kas nors preidavo pro kamerą, mano širdis  apmirdavo: „Vėl tardys“, – galvoji virpėdamas, – „vėl kokia nors  išdavystė!..“

Praėjo vasara, vėliau – ir ruduo.  Prasidėjo tamsios dienos – nuolatinė prietema. Vidurdienį be žvakės  nieko nesimato. Dienos ir nakties riba išsitrynė. Trusevičius***  netrikdo. Sielos žaizdos pamažu ima gyti. Su nelaisve apsipranti. Iš  pradžių kiekvienąs garsas, bet koks šnaresys pakelia kaip išgąsdintą  paukštį. Siela veržiasi į laisvę ir daužosi į kalėjimo grotas. Visos  mintys ten, laisvėje. O naktį sapnuojasi pabėgimo planai, patys  gudriausi, patys fantastiškiausi. Ir viskas baigiasi nesėkme… Apsipylęs  prakaitu, stipriai mušant širdžiai, prabundi, kad užmiges, vėl bėgtum!  (Pabėgimai kankina beviltiškai areštuotus labai ilgai – ištisus metus.  Po dviejų metų, kai pasimačiau su senais šliselburgiečiais ir patikrinau  savo įspūdžius, pasirodė, kad tie košmarai juos kankino 6-10 metų.)

Bet pamažu pripranti. Įgyji netgi tam  tikrą dvasinę ramybę. Kiekviena papildoma diena – juk likimo, arba  tiksliau, viršininkų aplaidumo dovana. Taip, niekieno netrikdomas,  pratempiau iki lapkričio pabaigos, kai kameros durys atsivėrė ir vėl  atnešė drabužius – reikia rengtis!

Nuvedė į tą patį kvotų kambarį, ten tas  pats žavingasis Trusevičius. Paradine uniforma, iškilmingas. Ant stalo  foliantai – mano „byla“.

– Tyrimas jūsų byloje baigtas ir įgauna tolesnę eigą. Norite kuo nors papildyti tardymo medžiagą?

Ne aš pripildžiau, ne aš ir papildysiu. Atsiųsiu principinio pobūdžio pareiškimą.

Išsiskyrėme gana šaltai. Vadinasi,  greitai! „Byla įgauna tolesnę eigą“ – vadinasi, kelioms dienoms į karo  teismą, o paskui – į aną pasaulį. Lapkričio pabaiga. Iki Kalėdų,  vadinasi, turi užbaigti. Reikia skubėti su pareiškimu, kad jis pakliūtų į  kaltinamąjį aktą. Visą laiką delsiau, nes tikėjausi, kad pavyks bent  apytikriai sužinoti, kokią medžiagą jie turi. Į bylą buvo įtraukti keli  žmonės, neturėję nieko bendro su Kovine organizacija. Akivaizdu, kad jų  parodymai painūs. Žinojau, kad kaltinimai daugiausia grindžiama  apkalbomis. Jeigu taip, vadinasi, negaliu pripažinti teisinga mane  liečiančių apkalbų dalį, nes taip netiesiogiai patvirtinčiau liudijimo  kitų atžvilgiu „teidingumą“. Nusprendžiau palaukti, kol parašysiu bendro  pobūdžio pareiškimą, paiškinantį socialistų revoliucionierių partijos  veiklą ir pripažinsiu save jos nariu.

***

Po kelių dienų, vėlai vakare, jau po  patikrinimo, staiga žadina – renkitės! Nuveda pas pulkininką (kalėjimo  valdytoją). Priešais pakyla kažkoks ponas juodu sudurtu. Žandarai  išeina, ir mes liekame vieni. Pulkininkas mielas, malonus, paslaugus ir  korektiškas...

– Kreipiuosi į Jus vidaus reikalų ministro pavedimu.

– ?!

– Jūs tikriausiai jau žinote, kad Jūsų byla perduota karo teismui, tiksliau, karo lauko teismui.

Pauzė. Jis pabarbena pirštais į stalą.

– Galima kalbėti atvirai? Juk jūsų nervai tvirti, tiesa?

– Taip, prašom!

– Nuosprendis pagal 279 straipsnį  žinomas ir iš anksto paruoštas. Jūs juk žinote! Bet aš Jums turiu  tiesiai pasakyti: vyriausybė nenori mirties nuosprendžio, tiksliau,  mielai panaikins mirties nuosprendį. Išklausykite mane ramiai. Gerai  žinau, su kuo turiu reikalą, ir neturiu minčių siūlyti jums kokių nors  sandėrių, prašyti nuoširdžių parodymų ir pan. Jūs padarėte savo darbą.  Pagailėkite savo gyvybės!

– Nuo kada Plevė taip sunerimo ir ėmė rūpintis revoliucionierių gyvybėmis?

– Esmė ne čia. Palikime Plevę ramybėje.  Pasakysiu tik, kad Jūs be reikalo priskiriate Plevei tokį žiaurumą.  Kartoju: vyriausybė pasirengusi palikti Jus gyvą...

– Su sąlyga?..

– Taip, žinoma, su sąlyga. Bet grynai  formalaus pobūdžio. Jūs nedavėte jokių parodymų. Tai Jūsų teisė, bet tai  suteikia tam tikrą atspalvį, taip sakant, niekinantį pobūdį Jūsų  požiūriui į vyriausybę. Nesijuokit, taip yra. Kartoju, aš nesiūlau duoti  parodymų. Viskas, ko iš Jūsų reikalaujama – patvirtinkite kaltinimų  teisingumą, bent tuos punktus, kurie akivaizdūs. Prisipažinkite esąs  Kovinės organizacijos narys – daugiau nieko nereikalaujama, ir Jums  garantuotai bus atšaukta mirties bausmė. Jūs gerai suvokiate, kad čia  jokių spąstų nerengiame: norint nuteisti Jus karo lauko teisme, visiškai  pakanka duomenų ir be Jūsų prisipažinimo.

– Trumpai ir aiškiai: už tai, kad  prisipažinčiau esąs Kovinės organizacijos narys, jūs siūlote man tokį  puikų atlygį kaip gyvybė? Iki šiol man nebuvo aišku – pasiskelbti nariu,  ar ne. Dabar man aišku: ne!

– Kokia keista logika?

– Matote: jeigu jūs už prisipažinimą  taip gerai mokate, vadinasi, jums tai naudinga. O jeigu jums naudinga,  tai mums nuostolinga – reikalas paprastas. Aš dar nežinau, koks čia  reikalas, kam jums to reikia. Galbūt egzekucija šiandien jums tiesiog ne  į naudą – nežinau. Bet užtat aš dabar žinau, kas mums patogu ir  naudinga.

Pasiuntinys – tai pasirodė esąs  policijos departamento direktoriaus pavaduotojas Makarovas – gal tris  valandas atkakliai įrodinėjo, kad tai turiu padaryti „tėvynės, dėl  kurios jūs aukojate gyvybę, labui“ ir „nelįsti į kilpą“. Pabaigėme  išvada: „Jeigu nelįsi į kilpą, tai ir krapštytis iš jos nėra reikalo“...

Tas pokalbis, tiksliau – pasiūlymas,  privertė mane sunerimti. Kad čia nėra jokių spąstų, kad jiems nereikėjo  mano prisipažinimo, kad mane pakartų, – tai buvo aišku. Vadinasi, jiems  prisipažinimo reikia dėl ko kito. Dėl kažko svarbaus, nes užmokestis  buvo labai didelis. Todėl prisipažinti K.O. nariu kol kas negalima.  Reikia laukti ir būti atsargiam.

Po dviejų dienų vėlai vakare pasikartojo  ta pati istorija. Makarovas „artėjant teismui ir bylos atomazgai, laiko  savo pareiga atlikti antrą bandymą ir išgelbėti mano gyvybę“.

– Meskim tai. Aš nenoriu jūsų  įžeidinėti. Galbūt jokių užkulisinių minčių ir nėra. Bet juk jūs gerai  suprantate savo misijos beviltiškumą. Ar jums iš tikro tokia svetima  revoliucionieriaus psichologija? Gerai, kitaip nei įprasta, būsiu su  jumis atviras: mes susidūrėme tokiomis ypatingomis aplinkybėmis. Kas jus  žino – galbūt jūs iš tikro sąžiningas žmogus – kiekvienoje šeimoje juk  būna apsigimusių! Įsiminkite, kad su revoliucionieriais neverta negaišti  laiko.

Jūs ten, departamentuose, žinoma,  visiškai nuoširdžiai tikite, kad mes kylame į revoliuciją šiaip sau: kas  susižavėjęs, kas dėl mados, kas tikėdamasis, kad neteks atsakyti, kas  tiesiog nesusimąstydamas, ir pan. Jūs nesuprantate, kad suaugęs  sąmoningas žmogus, nutraukdamas ryšį su praeitimi ir mesdamasis į  revoliuciją, apgalvotai sprendžia savo gyvybės klausimą. Nutraukdamas  ryšį su senu ir žengdamas į naują gyvenimą – jam už to gyvenimo nėra  nieko. Kompromisai su sąžine buvo daromi ten, sename gyvenime. Naujame  jų nėra: todėl į naują ir išėjo, kad atsikratytų kompromisų. Ar naujame  gyvenime mūsų laukia deputato kėdė parlamente, tremtis į Sibirą ar  kartuvės – patikėkite, mes apie tai nedaug mąstome, nes sau pasiskyrėme  būtent kartuves.

Įsiminkite visiems laikams – mūsų  veiksmų kriterijus yra vienas ir tas pats. Tai darbo žmonių gerovė ir  interesai, žinoma tokie, kaip mes juos suprantame, t.y. revoliucijos  gerovė ir interesai. Vyriausybės veiksmų kriterijus – visiškai  priešingas: jai viskas gerai, kas blogai revoliucijai. Mes ir jūs – dvi  nesutaikomos stovyklos. Bendrų interesų mes neturime ir negalime turėti.  Mūsų interesai tiesiogiai priešiški vieni kitiems. Vadinasi, tai, kas  naudinga jums, yra žalinga ir nenaudinga mums.

Jums kažkodėl prireikė mano pareiškimo  apie narystę Kovinėje organizacijoje. Jau to vieno fakto  revoliucionieriui pakanka, kad neskubėtų su tokiu pareiškimu. Gyvybės iš  Plevės rankų, kaip iš bet kurio priešo rankų, mes nepriimame. Yra dar  viena aplinkybė. Aš žydas. Jūs gi, o taip pat ir tie, kurie pakankamai  kvaili, kad jumis tikėtų, tvirtina, kad žydai stengiasi išvengti  pavojaus ir dėl bailumo vengia kartuvių. Gerai! Jums bus suteikta  galimybė pamatyti „žydiško bailumo“ pavyzdį! Jūs sakote, kad žydai moka  tik maištauti? Jūs pamatysite, ar jie moka mirti. Pasakykite savo  Plevei: tartis mes neturime dėl ko. Tegul jis daro savo darbą, aš savo  padariau!..

***

Vėlai naktį mane nuvedė atgal į kamerą.  Ilgame skliautuotame koridoriuje tryrojo niūri, slegianti prietema.  Blausios lempos vos spindėjo. Narvai, narvai, narvai!.. Visi užrakinti,  ir kirkviename kankinasi jauna siela, tą pusiaunakčio valandą apsupta  vaiduoklių, slegiama košmarų!.. Skausmo ir liūdesio buveinė, mūsų dienų  prakeiksmas – kada ji pagaliau grius!..

Štai ir mano narvas. Tyliai virpa žvakės  liepsna, mesdama ant sienų didžiulius šešėlius. Trinkteli durys,  subarška spyna. Aš vienas su savo mintimis, su savo abejonėmis. Kas ten –  laisvėje? Ką reiškia primygtiniai Makarovo įtikinėjimai? Kokias pinkles  jie ten vėl rezga? Jausdamasis iš visų pusių apsuptas spąstų,  stengiuosi sekti kiekvieną savo žingsnį, kiekvieną žodį.

Aišku bent viena: greitai viskas  baigsis. Po poros dienų įteiks kaltinamąjį aktą, po to – „teismas“. Iki  Kalėdų viskas baigsis. Reikia ir pačiam pasiruošti...

________________

* Viačeslavas Plevė (1846 - 1904) - tuometinis vidaus reikalų ministras, dažnai kankinęs ir terorizavęs revoliucionierius

** Parodymus davęs teisiamasis

*** Bylą tyręs prokuroras, vėliau policijos departamento direktorius

www.hrono.ru vertė Evaldas Balčiūnas

2011 09 10

Error

default userpic

Your reply will be screened

Your IP address will be recorded 

When you submit the form an invisible reCAPTCHA check will be performed.
You must follow the Privacy Policy and Google Terms of use.