evaldukas

Užpuolė tiesa "Teisybcentrį"

Lietuvos Gyventojų Genocido ir Rezistencijos Centrą tarsi kokia piktžolė puolė Tiesa.  Ji kliudė gaminti lietuvių tautos didvyrius. Žiūrėk tai vieno tai kito centro sukurtuose mituose Tėvynei ir Tautai nusipelniusio didžiavyrio  biografijoje tarsi rūdys pro laką prasimušdavo teisingos bet nelabai garbingos biografinės detalės. Tokiais atvejais istorijos valdininkai iš centro memorialinio departamento imdavosi išbandytų metodų, gražinimo ir nutylėjimo. Tik kad ne sovietmetis ir archyvai atviri. Nutylėti vis sudėtingiau, o dailinimas kliūna, entuziastai ir istorikai dirbantys ne centre kelia visokius nepatogius klausimus ir net šviežiai nulakuotos biografijos neatrodo įtikinamai.  
Kai kuriais centrui itin nenusisekusiais atvejais Memorialinio departamento korifėjams į pagalbą atėjo komunikacijos specialistai, pavyzdys, J. Noreikos istorija. Pradėta dar iškilaus dabar Seime ir Krašto apsaugos ministerijoje dirbančio istoriko — jis buvo mokslinis V. Ašmensko knygos redaktorius. Vėliau ėmus lysti dešimtims ir net šimtams paties Noreikos pasirašytų dokumentų herojaus biografija nusidažė Holokausto spalvomis — tai žuvę žmonės, pasisavintas svetimas turtas, tarnyba naciams persekiojant žydus, lietuvius, rusus. Net Tarptautinės komisijos okupacinių režimų nusikaltimams tirti nariai pasmerkė centro poziciją J. Noreikos klausimu. Bet komunikacijos specialisto D. Stanciko tai nesustabdė jis pažymonis ir knyga tarsi kūju pataisė neherojišką biografiją. Centre pasikeitė vadovybė naujas vadovas gal būt įkvėptas Stanciko "sėkmės' pasitelkė dar vieną iš seniau darbu Damušio centre pagarsėjusį komunikacijos specialistą, kuris greit nustatė kuriais šaltiniais turi naudotis istorikai...

Tai ėmė kliūti cento tyrimų departamente dirbantiems istorikams. Atvira kova su tiesa propagandos naudai griauna jų akademinę reputaciją.  Jie sukilo ir septyniolika parašų pasmerkė tokią kovą su tiesa. Centro vadovybė nepasidavė ir surinko šešias dešimtis parašų Tarp centro memorialinio departamento istorikų  ir techninių darbuotojų.  Dauguma dar nuo Rusijos daugumiečių (bolševikų) laikų yra žinomas ir patikimas būdas kuriam laikui paslėpti tiesą.

Tyrimų departamento istorikai pasitelkė savo kolegas iš kitų istorinius tyrimus vykdančių institucijų. Visi kartu prisiminė Orvelą ir nukalė terminą "Teisybcentris" siejantį Orvelišką teisybės ministeriją su prekybcentriu ir jų kritikuojamu tyrimų centru.

Seime posėdžiaujantiems politikai komisijoje pasvarstė padėty centre ir nusprendė, kad reikia keisti vadovą. Vadovas pratrūko vienai užsienio televizijai papasakojo kad jį ir jo vadovaujamą centrą puola nedraugiškas užsienis ir kažkokie mistiniai "leftistai".  Kitą dieną dėl šio savo išpuolio atsiprašė.  Seimo valdyba nusprendė siūlyti Seimui vadovą atleisti.
Skaitant lietuviškų portaluose žurnalistų, politikų.  istorikų ir centro vadovo itempto siužeto polemiką pradedi užmiršti, kad viskas įsiplieskė po seimo nario Rakučio neatsargiai žydams mestus kaltinimus per Holokausto aukų atminimo dieną. Būtent tada skaudžiai atsivėrė, kad centro puoselėjama istorinės atminties politika nesutaikomai kertasi su tiesa. Suprantama Seimo politikams naudinga, kad tai užsimiršta. Planas gana paprastas ateis kitas, lankstesnis vadovas ir žiūrėk dar dešimtmetį Lietuvos Gyventojų Genocido ir Rezistencijos Tyrimų Centras toliau nutylėjimais ir lakavimu išvengs tiesos. Ale kažin  "Teisybcentrio" pavadinimas gali ir įsitvirtinti.


Error

default userpic

Your reply will be screened

Your IP address will be recorded 

When you submit the form an invisible reCAPTCHA check will be performed.
You must follow the Privacy Policy and Google Terms of use.